Futbolas kaip gyvenimo būdas
2026 m. rugs. 26 d. 15:00
Futbolo mokyklos vadovas ir treneris Saulius Čepkauskas skaičiuoja jau 11-ąjį savo sezoną aikštėje dirbdamas su įvairaus amžiaus vaikais bei jaunimu. Pasak jo, futbolas nuo pat vaikystės buvo svarbiausia gyvenimo dalis, ugdžiusi ne tik sportinius įgūdžius, bet ir visapusiškai auginusi kaip asmenybę. Šiandien, save realizuodamas su meile ir entuziazmu, jis tęsia savo prasmingą misiją – augina naująją kartą, perduodamas jiems sukauptą patirtį, vertybes ir žinias.
Pasirinkimai žengiant gyvenimo keliu: tėčio pavyzdys ir paties atrastas pašaukimas.
Vaikystėje daugelį iš mūsų stipriai veikia tėvų pasirinkimai. Aš turėjau laisvę rinktis pats, tačiau mano istorija neatsiejama nuo tėčio. Jis nuo mažų dienų užaugo ir iki šiol gyvena futbolu – buvo profesionalus žaidėjas, o vėliau savo gyvenimą susiejo su trenerio darbu. Būtent tėtis man suteikė pirmąją galimybę pažinti šią sporto šaką. Matydamas, kiek džiaugsmo ir prasmės man teikia kamuolys, ilgainiui pats priėmiau sąmoningą sprendimą vis giliau pasinerti į šį žaidimą. Tai buvo mano paties pasirinktas kelias, nuvedęs ten, kur esu šiandien.Mano, kaip profesionalaus futbolininko, karjera nebuvo ilga, tačiau sukauptos patirties užteko svarbiausiems gyvenimo sprendimams priimti. Dar būdamas aikštelėje kaip žaidėjas aiškiai supratau – nutraukti ryšio su futbolu nenoriu. Atsakydamas sau į klausimą „o kas toliau?“, žinojau, kad noriu atrasti ir išbandyti save kitoje, ne mažiau prasmingoje – trenerio – pozicijoje.
Kai prieš dešimtmetį pirmą kartą žengiau į aikštę kaip vaikų treneris, žinojau viena: tobulėjimui ribų nėra. Šiandien, žvelgdamas į praėjusį dešimtmetį, drąsiai galiu pasakyti – tai nėra tiesiog darbas ar profesija. Tai mano pašaukimas ir gyvenimo būdas. Darbas su jaunimu mane pavergė tuo, kad čia nėra vietos monotonijai: kiekviena diena reikalauja gyvo ryšio, visapusiško atsidavimo ir nuolatinio augimo kartu su tais, kuriuos ugdai.
Pirmi žingsniai dirbant su vaikais: identiteto ir tikrosios krypties paieškos.
Kaip ir bet kurioje profesijoje, pradžia reikalavo laiko, kantrybės bei atsidavimo. Pirmieji metai buvo intensyvus savo, kaip trenerio, identiteto kūrimo etapas. Reikėjo daug ką praktiškai patirti, išbandyti skirtingas metodikas, kritiškai įvertinti savo stiprybes ir ieškoti atsakymo – koks ugdytojas noriu būti?Šiame paieškų kelyje turėjau neįkainojamą galimybę dirbti dviejose visiškai skirtingose aplinkose. Kelis sezonus kaupiau patirtį didelės futbolo akademijos sistemoje, kur pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į aukštą sportinį meistriškumą. Paraleliai vysčiau ir savo įkurtą futbolo mokyklą, orientuotą į visapusišką vaiko asmenybės ugdymą, prasmingo laisvalaikio užimtumą ir džiaugsmą žaisti.
Darbas šiose dvejose skirtingose aplinkose vienu metu tapo esminiu mano profesinio gyvenimo lūžio tašku. Ši dviguba patirtis leido iš arti palyginti abu modelius, giliau suprasti vaikų poreikius ir atrasti tikrąją savo veiklos prasmę. Būtent tada galutinai ir užtikrintai pasirinkau kryptį, kurioje šiandien galiu geriausiai bei nuoširdžiausiai realizuoti save kaip trenerį ir žmogų.
Trenerio darbo užkulisiai: kova, kurios nemato žiūrovai.
Žmonėms iš šalies dažnai atrodo, kad trenerio darbas prasideda pirmuoju ir pasibaigia paskutiniu treniruotės švilpuku. Tačiau tikrasis, pats sunkiausias darbas vyksta už aikštės ribų ir paties trenerio viduje.Pagal savo prigimtį esu ramaus būdo – išorėje mane sunku išvesti iš pusiausvyros, tačiau tiesa ta, kad viduje nuolat nešuosi didžiulį atsakomybės svorį. Mano galvoje be sustojimo verda mintys, analizuojamos situacijos ir išgyvenamos emocijos dėl kiekvieno vaiko bei visos komandos. Kaip padėti užsiskleidusiam auklėtiniui? Kaip išspręsti iškilusį psichologinį iššūkį? Kaip patobulinti ugdymo procesą? Šis nepertraukiamas protinis ir emocinis darbas reikalauja milžiniškų energijos sąnaudų, o išorinė ramybė – didžiulių vidinių resursų.
Mano kaip trenerio filosofija: meilė pačiam procesui.
Sukaupta dešimtmečio patirtis man leido galutinai išsigryninti savo vertybes. Šaltas orientavimasis vien į sportinius rezultatus, taktiką ar pergales čia ir dabar man yra svetimas. Holistinis, visapusiškas neformalusis ugdymas – tai kelias, kuriuo tikiu labiausiai.Mano filosofijos ašis paprasta, bet gili: vaikas turi išmokti mėgti patį procesą. Gyvenimas nėra tik medalių lentyna ar galutinis taškas – tai nuolatinė kelionė, kurioje mokomės, klystame, ieškome ir tobulėjame. Jei išmokysime vaiką mėgautis pačiu judėjimo, tobulėjimo ir darbo procesu, pergalės ateis natūraliai – tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
Tikslai ir uždaviniai: užauginti ne tik žaidėją, bet ir asmenybę.
Sąmoningai sakau: mano pagrindinis tikslas nėra išugdyti vien profesionalius futbolininkus. Futbolas man – ne galutinis tikslas, o nuostabus įrankis žmogui formuoti.Mano, kaip ugdytojo, uždavinys – padėti užaugti stiprioms, atsakingoms ir savimi pasitikinčioms asmenybėms. Noriu, kad mano auklėtiniai ateityje lengvai rastų savo vietą visuomenėje, gebėtų kurti ryšį su kitais, atrastų savo unikalų kelią ir gyventų pilnavertį, sveiką bei turiningą gyvenimą. Man svarbiausia – suteikti šansą įsitraukti kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo pradinių gebėjimų, ir padėti jam po žingsnelį atsiskleisti.
Ambicijos, ateities perspektyvos ir nuoširdi padėka.
Mano didžiausia ambicija – kad mūsų futbolo mokykla išliktų prasminga ir reikalinga kiekvienai ateinančiai vaikų kartai. Noriu, kad auklėtiniai užbaigę savo etapą mūsų mokykloje į kartu nueitą kelią ir kartu praleistą laiką žvelgtų su šilta šypsena ir dėkingumu.Ateityje ir toliau nuosekliai vystysiu bei tobulinsiu futbolo mokyklos koncepciją, kurioje kiekvienas vaikas bus svarbus ir laukiamas.
Žvelgdamas į šį praėjusį dešimtmetį, jaučiu nuoširdų dėkingumą: Auklėtinių tėvams – už suteiktas galimybes ir pasitikėjimą. Auklėtiniams – už jų tyrumą, azartą ir pamokas, nes jie mane moko ne mažiau, nei aš juos.
Kurkime dabarčiai,
Auginkime ateičiai,
Puoselėkime visada!